Oda yra organas, saugantis žmogaus organizmą: ji sudaro barjerą tarp organizmo ir aplinkos. Suaugusio žmogaus odos plotas sudaro apie 1,5 – 2 m2, o vidutine odos mase kartu su poodiniu sluoksniu – derma ir hypoderma - sudaro 18-20 kg. Odos storis yra nevienodas ir svyruoja nuo 0,5 iki 4mm, labiausiai kinta epidermio storis, pedu ir delnu epidermis yra storiausias (iki 80µm), pilvo – ploniausias ( 6-36µm). Poodžio storis kinta su amžiumi, taip pat jis priklauso nuo lyties, maitinimosi ipročiu ir gyvenimo sąlygu.  

Visą laiką atsinaujinanti oda saugo organizmą nuo karščio ir šalčio, mechaninių, cheminių ir fizinių veiksnių, nuo ligas sukeliančių bakterijų ir pan. Žmogaus gyvenimo būdas ir sąlygos atsispindi odoje. Idealios bukles oda yra švelni ir lygi, kaip sveiko kūdikio. 

Odoje matomas savitas piešinys, taip vadinamas papiliarinis ornamentas, sudarytas iš susikertančių ir persipinančių papiliarinių linijų, kurios atitinka odos spenelių išsidestymą. Kiekvieno žmogaus odos piešinys yra būdingas tik tam žmogui, ypač tai matoma ant pirštų galiukų (daktiloskopija). Didesnės raukšlės ir vagelės dažniausiai yra susijusios su susitraukiančiais ir atsipalaiduojančiais raumenimis. Iš pradžiu jos susidaro del raumenų funkcinės veiklos, tačiau metams begant tampa pastoviomis. Tuomet susidaro vadinamosios mimikos raukšlės.

Odos spalva priklauso nuo epidermio storio, kapiliarų ir odos pigmento. Baltosios rases moterų oda dažniausiai šviesesne nei vyru, o vaikų oda šviesesnė nei suaugusių žmonių. Oda yra elastinga ir stangri. Tai susiję su banguota spenelinio sluoksnio sandara ir tampriosiomis skaidulomis. Senstančios odos elastingumas mažeja, oda suglemba.

Odos funkcijos

Oda atlieka labai daug įvairių funkcijų. Oda – tai organizmo organas, dalyvaujantis:

• suvokiant išorės dirgiklius;
• organizmo termoreguliavime;
• apsaugant nuo kenksmingų faktorių: mechaninių, fizinių, cheminių, bakterinių;
• vykstant vandens ir elektrolitų apykaitai;
• vykstant baltymų, lipidų, angliavandenių, hormonų ir vitaminų apykaitai;
• šalinimo procesuose.
• Odos sandara

Odą sudaro trys sluoksniai:

• poodinis-riebalinis audinys (subcutis arba hypoderma);
• derma, tikroji oda (corium);
• epidermis, antodis (epidermidis).

pav.užr.:

• raginis sluoksnis
• blizgusis sluoksnis
• grūdėtasis sluoksnis

antodis

• dygliuotasis sluoksnis
• bazalinis sluoksnis

tikroji oda
poodinis-riebalinis audinys
raumuo

Epidermis (epidermidis)

Tai išorinis odos sluoksnis. Jį sudaro stipriai viena prie kitos susiglaudusios ląsteles (keratinocidai), kuriu sluoksniai dengia vienas kitą. Tai leidžia odai keisti savo formą judejimo metu. Plokščiojo epitelio sluoksnius, iš kurių sudarytas epidermis, su derma jungia odos speneliai. Šios ląstelės nuolat dalijasi giliuose augimo epidermio sluoksniuose: bazaliniame ir grudėtajame. Veikiamos vis besidalijančių ir atsinaujinančių keratinocidų ląstelės juda. Šio pasyvaus judejimo metu ląstelėse vyksta esminiai pakitimai, jos ragėja, sausėja, jų apykaitos procesas pamažu silpsta kol visai išnyksta. Epidermio gyvųjų ląstelių baltymai transformuojasi i vadinamąsias prokeratino fibriles - plaušinius baltymus - ir i keratiną, atsparų cheminiam poveikiui ir netirpų vandenyje. Negyvos raginio sluoksnio ląstelės atsiskiria nuo odos. Bazalinio sluoksnio tarpląstelinę erdvę užpildo melanocitai ir Lagerhanso ląsteles. Epidermis – tai aktyviausias biologinis sluoksnis. Jis atlieka daugybę funkciju, pvz., apsauginę. Saugo organizmą nuo ultravioletinių spindulių dėl melanino. Epidermis kaip išorinė danga saugo organizmą nuo mikroorganizmų. 

Derma, tikroji oda (cutis / corium)

Dermą sudaro tvirtas jungiamasis audinys su kraujo kapiliarais. Artimiausiame šalia epidermio sluoksnyje yra fibroblastų, gaminančių jungiamąjį audinį ir imunines sistemos ląsteles: histocitus (makrofagus), lipocitus, limfocitus. Elastiniame kolageno skaidulų tinkle yra išsidėstę kraujo indų ir limfiniai mazgai bei daugybė nervų galūnių. I šią strukturą taip pat įeina prakaito ir riebalų liaukos. Visi šie elementai yra laisvai pasiskirstę tarpląstelineje bazalinio sluoksnio medžiagoje, kurios strukturos pagrindą sudaro daugybė kolageninių, elastinių ir retikuliniuų skaidulų. 

Kolageninės skaidulos yra odos pagrindinė statybinė medžiaga, sudaranti apie 72% jos sausosios masės. Skaidulos yra labai tamprios ir atsparios mechaniniams pakenkimams. Nuo šių skaidulų būklės priklauso odos išvaizda, ju būklė prastėja senstant, veikiant aplinkos faktoriams, taip pat UV spinduliams. Skaidulos tampa trapios, oda praranda elastingumą ir jaunatvišką išvaizdą. 

Elastines skaidulos sudaro tinklelį, gaubiantį kolageno skaidulas. Jos gali pailgeti iki 50%, suteikia odai elastingumą ir tamprumą. Jos yra sudarytos iš amino rūgščių, kurių tarpus užpildo amorfinė glikoproteinų medžiaga. 

Retikulinės skaidulos sudaro tinklelį speneliniame sluoksnyje aplink kraujo indus ir pan. Suteikia odai elastingumo. Tarpląstelinė medžiaga, kartais vadinama odos matrica, - tai mukopolisacharidai, hialurono rūgštis, chondroitinsulfatas, baltymai ir proteoglikanai.

Poodis, hypoderma (subcutis)

Poodiniame sluoksnyje visų pirma yra skirtingo dydžio riebalinių ląsteliu, susigrupavusių i vadinamąsias riebalines sankaupas. Be to šiame sluoksnyje yra daug kraujo indų ir limfų bei nervų skaidulų. Poodis atlieka palaikančią funkciją ir saugo vidaus organus nuo mechaninių smūgių. Tuo pat metu atlieka organizmo „energetinio sandėlio“ vaidmenį. Ivairiose kūno vietose poodiniai-riebaliniai audiniai yra skirtingo storio, kai kur poodžio visai nėra, pvz., akiu vokuose. 

Tyrimai parodė, kad terminis vanduo teigiamai veikia epidermio atsparumą ir stangrumą bei pasižymi išskirtinėmis gydomosiomis savybėmis.